Tik tas jausmas, kad ne taip kažkaip gyvenu, kad kažkas kažkur pasilieka, man nepatinka. Ir dar nuotraukas žiūrint kylanti nostalgija ne visada patinka. Net gi ta nostalgija, kai iš virtuvės kvepėjo verdamais grikiais - ne visai buvo labai maloni. Grikius virdavo broliui, kai į mokyklą eidavom, manęs laukdavo sumuštiniai. Brolis mokyklą baigė prieš 6 su truopučiu metų. Taigi. Todėl ta nostalgija man nepatinka. Nes galų gale niekada nebeisiu įgrysusiu takeliu iki mokyklos, kai vėsu ir lapai krenta.
Nebenoriu jaustis kažkur kitur. Kažkur kažką palikusį. Kažko nepasiėmusi ir visaip panašiai, kai tikrai norisi, o nežinia ko. Kartais norisi to, prieš ką lik ir eini prieš. Žodžiu, supaisyk tu moterį, kad gudrus.
Ir aš nepervargusi, aš persisotinusi triukšmo, kurio pamažu ima trūkti? Man ramybės ruduo. Bet kaip mielai vienam savaitgaliui susigražinčiau tą rudenį, savaitgalius, kai išeini penktadienį, grįžti šeštadienį ryte ir po to, sekmadienį susėdus prie vieno stalo, skaniai juokiesi ir aptarinėji. Krūvoje. Kai nei pastabų, nei nuomonių pasikeitimų, nei nusivylimų nėra. Mergaitės, keliu už jus valgyklinės arbatos stiklinaitę.
O labiausiai labiausiai pavydu, bet gal tokiu baltu pavydu, kitų vasaros atostogų prisiminimų, įsiminimų ir kitokios atminties. Ir ima baimė - tai ką, toks gyvenimas visada? Derink darbą, mokslą, veiklą, gyvenimą. Jei ko nespėji - mesk gyvenimą. Nes mosklas šviesa. Pinigai yra tai, dėl ko dar kažką pamatai, gauni veiklos. Gyvenimui laiko nelieka.bet jis man svarbiausias.. Dienai duotos 24 valandos, o ne daugiau, kad ir kaip būtų gaila.
Va taip žmogus ir pajunti, ką reiškia tas nuolatinis skubėjimas, kurio, anksčiau ale ir nepajusdavai. Dabar jau prieš tris valandas imiesi ruoštis, nes žinai, kad kitaip nespėsi.
Ir ruošiesi, aukoji valgį, miegą, ką tik nori, bet ruošiesi, nes gyvenimas taip paprastai neparsiduos. Kad jį būtų lengva mesti dar reikia pasistengti.
Aj, aišku, kaip gali pasirodyti, nesiskundžiu. Man patinka turėti darbą, bandyti mokytis, myleti ir panašiai. Tiesiog kartais perdegu. Tiesiog ateina nostalgija, melancholija, noras kažko naujo, staigmenų ar kažko seniai seniai užmiršto. Tiesiog ateina ruduo.
Ir dar daug kas pabodo, bet juk ne nuo manęs tai priklauso. Aš tiesiog plaukiu sava vaga ir matau, kad taip greit žmonių nepažinsi.
Tiesiog. Ruduo. O gal tas ruduo tik mano pačios išmislas ir visi vykstantys nesusipratimai irgi tik fantazija? Nežinau.
Esmė tame, kad šiąnakt sapnavau labai nemalonų sapną.
Idomu, kas tiek pasikeitė, kad dabar, kai mes užaugę, matome ne tai, kas gražu bei džiaugsminga, o tai, kas niūru bei pilka… Juk mes visada galime rinktis, kokiomis spalvomis žiūrėti į rudenį. Netgi pati gamta mus bando pralinksminti sukurdama tokį šiltą koloritą, kurio mes per savo rūpesčius nepamatome.. Linkiu visiems vėl pasijusti tais mažais vaikais, pajusti tas pačias gražias akimirkas. Tada jūs pradėsite matyti rudenį visiškai kitokį - tokį, kokį kažkada buvote susikūrę, bet jį užmiršote.
Tyliu, mąstau, po to vėl šypsaus, juokiuos ir gera būna, betgi tos akimirkos neišpasakyto trumpumo lyginant su abejonėmis bei nutylėtų minčių ar nuoskaudų skaičiumi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą