Aš po truputį pradedu savęs nekęsti. Nusibodo visos mano nesąmonės. Noriu ko nors tikro.. ko nors tokio nežmoniškai tikro. tokio kad nukrėstu šiltas malonus drebulys. Nebenoriu daugiau monotonijos, rutinos, kuri jau pradeda varvėt sienom. pagaliau ir vėl gieda paukščiai? Įsiklausyk į tyla, ji mano lūpomis pasako daugiau, nei aš galėčiau išsakyti per visas likusias sekundes. O jų dar liko daug. Gyvenimas pamažu nusistovi ir ima tekėti savo vaga - nuobodu diriguoja medžių šakos, šakos jau nebe žalios. O mano didelis, pasenęs, atsilupęs kambarys nuklijuotas nuotraukomis mane jau erzina!! Ei, kur dingo visas tas laikas kai drąsiai galėjau sakyti "remiantys mane draugai - tai priešnuodis nuo tų kas gelia, tai mano žmonės ir man tarp jų be galo gera" kur dingo visi tie laikai. Kartais manau, kad tie, na ne visi, kurie pakeitė savo gyvenimo būdą kardinaliai, nelabai jaučiasi savo vietoje, o gal tik man taip atrodo, gal jie visą tą laiką mus tiesiog maustė, dėvėjo kaukes, mažu kokis aš kitoniškas, patikimas, negaliu ir nenoriu tuom tikėti. po velnių, duokim peno atminčiai. nuveikim ką nors beprotiško!!!!!!!! ką nors, kur nors, kaip nors.. Beprotiškai.. Nebenoriu Monotoniškos rutinos!!!!
Žinot ko aš dabar noriu? Noriu kokio nors vakaro su žvakėm, karštu vynu po žvaigždėtu dangum, kur nors toli nuo civilizacijos, rugiuose arba pievose. Noriu šilto apkabinimo, švelnaus šnabždesio į ausį "labas rytas". O atsakyčiau šypsena, tokia, kuri skirta tik Tau. Nežinau ar daug noriu. Tik lašo švelnumo, pasitikėjimo, atsakymų į tuos begalę užduotų klausimų.
Noriu laiško. Tokio ant geltono popieriaus. Kvepiančio obuoliais ir vynuogių gėrimu. Aš labai mėgstu vyną. Tik vyną. Tai ir trūkumas ir privalumas. dar mėgstu laiškus. Ei, parašykit man. laiškas butely? Nebloga idėja. Pašto balandis? Jie neskrenda pas adresatą. Jie tik grįžta atgal, į savo namus.
Draugai kur dingo mūsų beverčiai pasisėdėjimai bet kur, bet kaip? Aš noriu vėl visko, ir visko iš naujo.
