Laikas greitai bėga, viskas keičiasi. Daug praradau, daug atradau, dar daugiau supratau. Metai, kurių pamiršti neįmanoma, įvykiai, kurie pakeitė gyvenimą, žmonės, kurie parodė tikruosius savo veidus. Ir man nieko negaila(gal tik tų gražių akimirkų, kurios nebegrįš, nes jos tikrai buvo gražios, nepakartojamos). Tiesiog kiekvienas gaus tą, ko nusipelnė.

Norėčiau palinkėti kiekvienam išlikti žmogumi, turėti svajonių ir jų siekti, o svarbiausia niekada neprarasti vilties.Kai labai labai kažko nori, tada visas pasaulis slapčia tau padeda tai padaryti.Patikėkite padeda.Pati tuo įsitikinau.Norai ir tikėjimas visagaliai.

P.S. Nepamirškite sustoti minutėlę ir pagalvoti, gal širdis trokšta kažką pasakyti, o jūs tylite.Išsakykite viską, padarykite tai, ko nedrįsote.Negalvokite, kas būtų. jei būtų.Padarykite kas yra, jei buvo.Nuoširdumo jums.

Noriu dingti.. artimiausi zmones manes visai nepazysta, patys nesuprasdami griauna mano svajones, pasitikejima savimi.. o ar kas pastebetu jeigu viena diena as dingciau tiesiog imciau ir dingciau niekam nieko nesakiusi.. tikriausiai turetu ateiti naktis kad pasigestu tevai ir savaitgalis kad pasigestu draugai. tai kam bebuti jei esi reikalingas tam kad kazkam padetum, patartum paguostum, kai kitiems blogai.. einu, verciuosi per galva del kitu.. sulaukiu ir kitu pagalbos, bet tik tada, kai jos paprasau, ir tai pagalba nereikalaujanti daug pastangu.. ir niekas nesupranta, kad man taip pat reikia pagalbos, spyrio.. kad esu tokia pati kaip ir jie, kurie bijo kovoti uz savo svajones.. zmogus kuriam reikia padrasinimo palaikymo.. visi mane laiko stipria galincia viska, nes taip atrodau isoreje o vidaus nemato ir nepazysta niekas.. kodel as turiu visiems iskovoti svajones, kad sedetu kiti laimingi.. o man jei liks tos laimes dziaukis jei ne tai vadinasi toks laikas.. jos tau ir nereikia.. kaip reaguoti i tai, kada prasau drauges pagalbos ji tik pasako: kovok tau pavyks.. ir daugiau nieko nebereikia norisi prasmegti, dingti.. ir kuo toliau tuo labiau suprantu, kad tape laimingi zmones pamirsta tuos, kurie tokie nera, ir visai nesvarbu kad jie vieninteliai palaike juos tada kai buvo blogai.. ir ka daryti, kai begant laikui supranti, jog zmogus kuri myli labiausiai neebra toks koki mylejai. tik sedi savo laimes valtyje.. zinau tik tai kad turiu viena zmogu, kuriuo galiu besalygiskai pasitiketi, ir tada jauciuosi tokia skolinga, nezinau ko tvertis kaip padeti tai draugei, ji juk viska daro del manes.. ji tampa man brangiausiu zmogumi.. ir nesvarbu kad ji gali isstumti drauge, kuri radusi laime pamirso tai kas buvo ankciau.. reikia pailseti nuo gyvenimo, as pavargau gyventi, nebemoku, nebegaliu, nebezinau.. o dabar norisi sedeti ramiai ir nejudeti, nebenoriu kelti sparnu, nes bijau suprasti, kad skristi nebegaliu.. noriu dingti..