Ant baltut baltutelio sniego, kazkas uzbarste druskos... Niekis, vel prades snigti..

Kiekvienas asmuo telefone turi numerį žmogaus, kurio skambučio laukia kaip stebuklo.

Kaleda..

Kaleda..

x: jus bobos turit ir blogu bruozu

y: pvz?

x: Gerimas

y: as negeriu

x: tai va tame ir beda

"That is the hardest thing of all.
It is much harder to judge yourself
than to judge others.
If you succeed in judging yourself,
it's because you're truly a wise man."
-the little prince, antoine de saint exupery

I feel torn, not because it's new and I hate it. Opposite. I love it and at the same time I just want to go back. It reminds me of the book, "The Piper's Son", at the start Tara was telling Tom to get out his grid, but by the end (once they're friendship was rebuilt) she told Tom she hated ever leaving because now she was left wanting both worlds. And even though it's been one day at this new place I just get the feeling like I've always belonged and that everything that's happening was always going to happen. I guess it's what some of you might call 'destiny' or 'fate' and it's weird because I've always believed in those sort of things, it's just never happened to me.

I love how here you're so anonymous, especially since I'm new. But at the same time I'm still so much attached to every little detail of the old.

I really, really love how easily I connected with the boy on the bus.

I am an emotional wreck.
I keep things to myself, because I'm afraid no one will listen.
I wish I could go back, and re-do last night.
I love how we are forever changing.
I dance like someone who should be on Australian funniest home videos.
I sing because I can.
I think I should start packing for Toowoomba.
I really wish my cat would stop eating me alive when I'm sleeping 0_o
I need to stop being so emotional.
I should do so many things, like say sorry.
I can not touch my nose with my tongue, come to think of it I can't touch my elbow either.
I like to read Melina Marchetta, her books are the definition of amazing.
I make the worst daughter and friend.
I always have avocado, which is funny b

Life is a single skip for joy." Damn truth!

Laikas greitai bėga, viskas keičiasi. Daug praradau, daug atradau, dar daugiau supratau. Metai, kurių pamiršti neįmanoma, įvykiai, kurie pakeitė gyvenimą, žmonės, kurie parodė tikruosius savo veidus. Ir man nieko negaila(gal tik tų gražių akimirkų, kurios nebegrįš, nes jos tikrai buvo gražios, nepakartojamos). Tiesiog kiekvienas gaus tą, ko nusipelnė.

Norėčiau palinkėti kiekvienam išlikti žmogumi, turėti svajonių ir jų siekti, o svarbiausia niekada neprarasti vilties.Kai labai labai kažko nori, tada visas pasaulis slapčia tau padeda tai padaryti.Patikėkite padeda.Pati tuo įsitikinau.Norai ir tikėjimas visagaliai.

P.S. Nepamirškite sustoti minutėlę ir pagalvoti, gal širdis trokšta kažką pasakyti, o jūs tylite.Išsakykite viską, padarykite tai, ko nedrįsote.Negalvokite, kas būtų. jei būtų.Padarykite kas yra, jei buvo.Nuoširdumo jums.

Noriu dingti.. artimiausi zmones manes visai nepazysta, patys nesuprasdami griauna mano svajones, pasitikejima savimi.. o ar kas pastebetu jeigu viena diena as dingciau tiesiog imciau ir dingciau niekam nieko nesakiusi.. tikriausiai turetu ateiti naktis kad pasigestu tevai ir savaitgalis kad pasigestu draugai. tai kam bebuti jei esi reikalingas tam kad kazkam padetum, patartum paguostum, kai kitiems blogai.. einu, verciuosi per galva del kitu.. sulaukiu ir kitu pagalbos, bet tik tada, kai jos paprasau, ir tai pagalba nereikalaujanti daug pastangu.. ir niekas nesupranta, kad man taip pat reikia pagalbos, spyrio.. kad esu tokia pati kaip ir jie, kurie bijo kovoti uz savo svajones.. zmogus kuriam reikia padrasinimo palaikymo.. visi mane laiko stipria galincia viska, nes taip atrodau isoreje o vidaus nemato ir nepazysta niekas.. kodel as turiu visiems iskovoti svajones, kad sedetu kiti laimingi.. o man jei liks tos laimes dziaukis jei ne tai vadinasi toks laikas.. jos tau ir nereikia.. kaip reaguoti i tai, kada prasau drauges pagalbos ji tik pasako: kovok tau pavyks.. ir daugiau nieko nebereikia norisi prasmegti, dingti.. ir kuo toliau tuo labiau suprantu, kad tape laimingi zmones pamirsta tuos, kurie tokie nera, ir visai nesvarbu kad jie vieninteliai palaike juos tada kai buvo blogai.. ir ka daryti, kai begant laikui supranti, jog zmogus kuri myli labiausiai neebra toks koki mylejai. tik sedi savo laimes valtyje.. zinau tik tai kad turiu viena zmogu, kuriuo galiu besalygiskai pasitiketi, ir tada jauciuosi tokia skolinga, nezinau ko tvertis kaip padeti tai draugei, ji juk viska daro del manes.. ji tampa man brangiausiu zmogumi.. ir nesvarbu kad ji gali isstumti drauge, kuri radusi laime pamirso tai kas buvo ankciau.. reikia pailseti nuo gyvenimo, as pavargau gyventi, nebemoku, nebegaliu, nebezinau.. o dabar norisi sedeti ramiai ir nejudeti, nebenoriu kelti sparnu, nes bijau suprasti, kad skristi nebegaliu.. noriu dingti..

Sweetheart, this world it makes no sense,
no pot of gold, no innocence,
I’m alive with you

Rudeniškai kepti riešutai galvoje

Tik tas jausmas, kad ne taip kažkaip gyvenu, kad kažkas kažkur pasilieka, man nepatinka. Ir dar nuotraukas žiūrint kylanti nostalgija ne visada patinka. Net gi ta nostalgija, kai iš virtuvės kvepėjo verdamais grikiais - ne visai buvo labai maloni. Grikius virdavo broliui, kai į mokyklą eidavom, manęs laukdavo sumuštiniai. Brolis mokyklą baigė prieš 6 su truopučiu metų. Taigi. Todėl ta nostalgija man nepatinka. Nes galų gale niekada nebeisiu įgrysusiu takeliu iki mokyklos, kai vėsu ir lapai krenta.
Nebenoriu jaustis kažkur kitur. Kažkur kažką palikusį. Kažko nepasiėmusi ir visaip panašiai, kai tikrai norisi, o nežinia ko. Kartais norisi to, prieš ką lik ir eini prieš. Žodžiu, supaisyk tu moterį, kad gudrus.
Ir aš nepervargusi, aš persisotinusi triukšmo, kurio pamažu ima trūkti? Man ramybės ruduo. Bet kaip mielai vienam savaitgaliui susigražinčiau tą rudenį, savaitgalius, kai išeini penktadienį, grįžti šeštadienį ryte ir po to, sekmadienį susėdus prie vieno stalo, skaniai juokiesi ir aptarinėji. Krūvoje. Kai nei pastabų, nei nuomonių pasikeitimų, nei nusivylimų nėra. Mergaitės, keliu už jus valgyklinės arbatos stiklinaitę.
O labiausiai labiausiai pavydu, bet gal tokiu baltu pavydu, kitų vasaros atostogų prisiminimų, įsiminimų ir kitokios atminties. Ir ima baimė - tai ką, toks gyvenimas visada? Derink darbą, mokslą, veiklą, gyvenimą. Jei ko nespėji - mesk gyvenimą. Nes mosklas šviesa. Pinigai yra tai, dėl ko dar kažką pamatai, gauni veiklos. Gyvenimui laiko nelieka.bet jis man svarbiausias.. Dienai duotos 24 valandos, o ne daugiau, kad ir kaip būtų gaila.
Va taip žmogus ir pajunti, ką reiškia tas nuolatinis skubėjimas, kurio, anksčiau ale ir nepajusdavai. Dabar jau prieš tris valandas imiesi ruoštis, nes žinai, kad kitaip nespėsi.
Ir ruošiesi, aukoji valgį, miegą, ką tik nori, bet ruošiesi, nes gyvenimas taip paprastai neparsiduos. Kad jį būtų lengva mesti dar reikia pasistengti.
Aj, aišku, kaip gali pasirodyti, nesiskundžiu. Man patinka turėti darbą, bandyti mokytis, myleti ir panašiai. Tiesiog kartais perdegu. Tiesiog ateina nostalgija, melancholija, noras kažko naujo, staigmenų ar kažko seniai seniai užmiršto. Tiesiog ateina ruduo.
Ir dar daug kas pabodo, bet juk ne nuo manęs tai priklauso. Aš tiesiog plaukiu sava vaga ir matau, kad taip greit žmonių nepažinsi.
Tiesiog. Ruduo. O gal tas ruduo tik mano pačios išmislas ir visi vykstantys nesusipratimai irgi tik fantazija? Nežinau.
Esmė tame, kad šiąnakt sapnavau labai nemalonų sapną. 

Idomu, kas tiek pasikeitė, kad dabar, kai mes užaugę, matome ne tai, kas gražu bei džiaugsminga, o tai, kas niūru bei pilka… Juk mes visada galime rinktis, kokiomis spalvomis žiūrėti į rudenį. Netgi pati gamta mus bando pralinksminti sukurdama tokį šiltą koloritą, kurio mes per savo rūpesčius nepamatome.. Linkiu visiems vėl pasijusti tais mažais vaikais, pajusti tas pačias gražias akimirkas. Tada jūs pradėsite matyti rudenį visiškai kitokį - tokį, kokį kažkada buvote susikūrę, bet jį užmiršote.

Tyliu, mąstau, po to vėl šypsaus, juokiuos ir gera būna, betgi tos akimirkos neišpasakyto trumpumo lyginant su abejonėmis bei nutylėtų minčių ar nuoskaudų skaičiumi.

Laaaaaaaaaaaura!!!!!!!happyyy dayyyyyyyyyyyy!!!

Smilkstantys portretai

Būdama kitame "pasaulio pusrutulyje", dažnai pagaunu save galvojančią apie savo gyvenime sutiktus žmones: pažįstamus, draugus, gimines ar vos keletą kartų matytus gyvenimo pakeleivius...
Mintys apie visus tuos žmones nuolat smilksta palengva mano mintyse tartum įbesti į stovelį smilkalai, kurie savo kvapu džiugina, primena įvairius gyvenimo momentus, kutena nosį, kviečia į vieną ar kitą kelionę prisiminimų bėgiais, kužda įvairias mielas smulkmenas arba tiesiog nepamirštamai juokiasi :)
Tai bus portretinės užuominos, mažos mįslės, žongliravimas kvapais, vaizdais bei garsų likučiais, kurie tarsi nepaliečiami laiko riboženkliai sėdi giliai įsitaisę atminties kertėse, nenorėdami per daug išlįsti į šviesą bei būti iki galo atpažinti...

po truputį, iš lėto, keičiam pasaulį... Verčiam viską savaip..

Aš po truputį pradedu savęs nekęsti. Nusibodo visos mano nesąmonės. Noriu ko nors tikro.. ko nors tokio nežmoniškai tikro. tokio kad nukrėstu šiltas malonus drebulys. Nebenoriu daugiau monotonijos, rutinos, kuri jau pradeda varvėt sienom. pagaliau ir vėl gieda paukščiai? Įsiklausyk į tyla, ji mano lūpomis pasako daugiau, nei aš galėčiau išsakyti per visas likusias sekundes. O jų dar liko daug. Gyvenimas pamažu nusistovi ir ima tekėti savo vaga - nuobodu diriguoja medžių šakos, šakos jau nebe žalios. O mano didelis, pasenęs, atsilupęs kambarys nuklijuotas nuotraukomis mane jau erzina!! Ei, kur dingo visas tas laikas kai drąsiai galėjau sakyti "remiantys mane draugai - tai priešnuodis nuo tų kas gelia, tai mano žmonės ir man tarp jų be galo gera" kur dingo visi tie laikai. Kartais manau, kad tie, na ne visi, kurie pakeitė savo gyvenimo būdą kardinaliai, nelabai jaučiasi savo vietoje, o gal tik man taip atrodo, gal jie visą tą laiką mus tiesiog maustė, dėvėjo kaukes, mažu kokis aš kitoniškas, patikimas, negaliu ir nenoriu tuom tikėti. po velnių, duokim peno atminčiai. nuveikim ką nors beprotiško!!!!!!!! ką nors, kur nors, kaip nors.. Beprotiškai.. Nebenoriu Monotoniškos rutinos!!!!

Žinot ko aš dabar noriu? Noriu kokio nors vakaro su žvakėm, karštu vynu po žvaigždėtu dangum, kur nors toli nuo civilizacijos, rugiuose arba pievose. Noriu šilto apkabinimo, švelnaus šnabždesio į ausį "labas rytas". O atsakyčiau šypsena, tokia, kuri skirta tik Tau. Nežinau ar daug noriu. Tik lašo švelnumo, pasitikėjimo, atsakymų į tuos begalę užduotų klausimų.

Noriu laiško. Tokio ant geltono popieriaus. Kvepiančio obuoliais ir vynuogių gėrimu. Aš labai mėgstu vyną. Tik vyną. Tai ir trūkumas ir privalumas. dar mėgstu laiškus. Ei, parašykit man. laiškas butely? Nebloga idėja. Pašto balandis? Jie neskrenda pas adresatą. Jie tik grįžta atgal, į savo namus.
Draugai kur dingo mūsų beverčiai pasisėdėjimai bet kur, bet kaip? Aš noriu vėl visko, ir visko iš naujo.

Na ką, atrodo, kad sugrįžau ir aš čia. Vėl…Praėjo kažkoks tarpas ir pagaliau! Pagaliau kažkas nutiko. Atrodo atsigavau.Tikiuosi, kad atsigavau. Nuo kažko. Aišku, vis dar life sucks. Bet koks skirtumas. Išgyvenau vieną, išgyvensiu ir daugiau :D buvo kas netikėtai pasimaišė kelyje, ir pastatė ant kojų ir pasakė “sek mane” :D Čia aišku ne tiesiogine prasme…Aš aklai pabėgėju iš paskos kažkam, na ir atrodo man visai gerai sekasi. Dabar aš bent jau turiu iš ko pasijuokti ir ko laukti. O keisčiausia ko aš laukiu - sekmaddienio! I’m happy! koks tai malonus jausmas, kad ir kaip net butu su tuo, kad life sucks.. Gyvenimas prasideda nauja vaga??

- Kristut, nusisypsok jusu su Tautvydo sypsena!!!!